Jei manęs kas nors paklaustų, kokia šiuo metu yra didžiausia valstybės politikos intriga, nedvejodamas atsakyčiau, kad įdomiausia dabar yra tai, kas vyksta ir kas vyks su Tautos prisikėlimo partija. Nuo pat atsiradimo iki dabar šis naujas politinis darinys sukelia daug visokių minčių.

Pirmiausiai vertėtų atskirti tai, kas visuomenei yra gerai žinoma apie šią partiją, ir kas ne. Tada turėtų paaiškėti, ko gi galima tikėtis iš naujojoje koalicijoje atsiradusių politikos naujokų. Pradėkime nuo puikiai žinomų dalykų. Jokia ne paslaptis, kad partijos branduolį sudaro šou verslo rykliai, lydekos ir kilbukai, apie politiką nutuokiantys tiek, kiek galima suvokti apie valstybės sandarą žiūrint „Dviračio žinias“. Kita vertus, šis „žalumas“ politikoje gali būti traktuojamas ir kaip pliusas. Juk niekas nesiginčys, kad dabar Lietuvai kaip oro reikia kitokių sprendimų, originalaus požiūrio ir ryžtingų veiksmų.

Nėra jokios abejonės, kad ši partija, kaip daugelis naujų atsiradusiųjų nuo soclibų iki „tvarkiečių“, yra vieno žmogaus – Arūno Valinsko – partija. Be jo šis politinis darinys tiesiog išnyktų. Šis faktas labiau yra neigiamas, nei teigiamas. Trumpalaikis žmonių grupės susibūrimas ir „vaidinimas partiją“ valstybės gyvenimui nieko gero nežada. Juk tikrą partiją turėtų vienyti ideologija, tačiau „prisikėlusieji“ jokios ideologijos neturi ir niekad neturėjo.

Dar vienas aiškus dalykas yra tas, kad šios partijos „atsarginių žaidėjų suolelis“ yra labai trumpas. Tautos prisikėlimo vadas neturi kam įbrukti gautų ministrų portfelių. Daug ką pasako ir nesena istorija apie Aplinkos ministro paskyrimą. A. Valinskas, kuris bene pirmasis deklaravo, kad į postus partija skirs „specialistus“, o ne politikus, tačiau dabar šį pažadą pamiršo ir į minėto ministro kėdę norėjo pasodinti Arūną Burkšą. Šis kandidatas pasirodė ne tik nesąs nepriklausomas, bet ir koalicijos partnerės Liberalų ir centro sąjungos narys (Tai mūsuose nėra kliūtis – vos išgirdęs apie galimybę tapti ministru, Neringos vicemeras paskelbė išsižadėsiąs liberalcentristo bilieto.). „Prisikėlusiųjų“ laimei, jų išsiderėtų portfelių kiekis nėra didelis, nes esu tikras, kad priešingu atveju jiems kiltų rimtų problemų ieškant tinkamų žmonių. Juk jei žmonės atrenkami pagal tai, kiek bendrų reikalėlių „prasukta“ praeityje, tai apie kompetenciją, išmanymą ir kitus dalykus čia kalbėti būtų beprasmiška.

Dabar pakalbėkime apie tai, kas šioje partijoje skendi ūkuose. Pirmiausiai užkliūva partijos ideologijos nebuvimas. Pasirinkę Dešimties Dievo įsakymų analogiją vietoje partijos programos, patys partiečiai turėtų būti vos ne šventieji. Tačiau taip nėra. Bent man nei A. Valinskas, nei Antanas Nedzinskas, nei kiti partijos nariai šventųjų neprimena. Partijos programa ir ideologija nežinoma, vadinasi nėra jokių orientyrų į tolimesnius veiksmus.

Dar vienas dalykas, apie kurį nemažai buvo kalbėta Lietuvos viešojoje erdvėje – partijos priklausomybė. Paprasčiau šnekant, iki šiol niekas dorai taip ir nežino, iš kieno pinigų buvo sukurtas šis politinis darinys. Šiokia tokia nuoroda galėtų būti prieš rinkimus vesta užsakomoji laida apie LEO.LT, kur buvo aiškiai palaikoma „Vilniaus prekybos“ grupuotė. Tačiau tai tik spėjimas, bet ne įrodymas. Tikrieji Tautos prisikėlimo partijos „krikštatėviai“ vis dar nežinomi, tačiau manau, kad su laiku, išaiškės.

Taigi žinios apie „prisikėlusiuosius“ yra labai miglotos. Kalbėdamas apie darbus A. Valinskas vengia įvardyti konkrečių tikslų, kuriuos siektų įgyvendinti. Pasitenkinama antraeiliais sprendimais dėl žurnalistų darbo tualetuose. Kas gi žino, ką iš tiesų nori pasiekti Arūnas Valinskas ir jo partija? Įtariu, kad niekas…

„XXI amžius“