Europos Konstitucijos atmetimas valstybėms narėms sukėlė diskusijų audrą. Net dvi valstybės tarė „ne“ šiam dokumentui. Tai tapo nuostabia galimybe visiems šiek tiek ataušti ir iš naujo pamąstyti, kur gi einame, ir ko siekiame. Kitas, ne mažiau svarbus akcentas, kurį visi linkę nutylėti, yra tai, kad pats Konstitucijos tekstas buvo tvirtinamas labai sunkiai ir kelis kartus. (Teksto „autorius“ yra Europos Konventas su Žiskaru d’Estenu priešakyje)

Dar vienas „užmirštamas“ faktas: istoriškai Europos Sąjunga yra ekonomikos „kūdikis“. Jis išaugo iš 1951 metais pasirašytos sutarties tarp Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo. 1957 metais tos pačios šalys pasirašė Romos susitarimą apie bendros rinkos sudarymą su laisvu žmonių, kapitalo ir prekių judėjimu. O 1979 metais buvo įvestas bendras sutartinis piniginis vienetas – ekiu.

Atsiradus bendrajai rinkai reikėjo pradėti koordinuoti ir politinius sprendimus. Politika ir ekonomika – visada greta. Europos Sąjungos susikūrimas yra grynai pragmatinių tikslų pasufleruotas procesas. Jos pamatas – pinigai, gauti iš suvienytų anglies ir plieno rinkų. Ir tik vėliau, jau praėjus kelioms dešimtims metų, suvienyta Europa pradėjo mąstyti apie unifikuotos politinės erdvės sukūrimą. Tam ir buvo skirta nepriimtoji Europos Konstitucija.

Šios Konstitucijos pagrindas – europinės vertybės. Kiek kartų bandžiau išsiaiškinti, kas tai yra – nepavyko. Nepadėjo nei storos ir protingų žmonių parašytos knygos, nei interneto komentarai. O juk priežastis labai paprasta: sąvoka „europinės vertybės“ yra dirbtinė. Ji gyvuoja viso labo tik kokį 20 metų. Bandymas krikščioniškąsias vertybes pakeisti europinėmis buvo viena iš Konstitucijos atmetimo pagrindinių priežasčių.

Atsisakius krikščionybės buvo atsisakyta pačios Europos. Laisvė, tolerancija, solidarumas ir daug kitų vertybių yra neabejotinai siektinos ir geros, tačiau jos pirmiausiai yra krikščioniškosios pasaulėžiūros esmė ir tik po to europietiško mąstymo ašys. Bandymas atsisakyti jas įvardyti tikraisiais vardais tolygus norui joti žirgu aukštyn kojomis.

Kodėl visa tai kartoju? Juk Europos Konstitucijos patvirtinimo procesas šiuo metu sustabdytas. Lyg ir nederėtų vėl ir vėl iš naujo kartoti senų tiesų apie Europos krikščioniškąją prigimtį. Priežastis paprasta: per Lietuvą vilnijantys Romos sutarties pasirašymo 50-mečio renginiai taip pat yra tam tikras atskaitos taškas. Jau 50 metų egzistuoja suvienyta Europa, tačiau krikščioniškoji dimensija ir vėl sėkmingai grūdama į tamsiausią stalčių.

Baugu, kad einant šiuo keliu po išorine pompastika vėl netūnotų pasislėpusi tuštuma. Kaip buvo atmesta Konstitucija, taip gali būti atmesta ir „europietiškoji ideologija“, kuri šiuo metu yra linkusi apie krikščionybę pamiršti. Tik kaimynams lenkams ir dar kelioms katalikiškoms valstybėms rūpi šis klausimas.

Naujausiais „Eurobarpometro“ duomenimis didžiausiais eurooptimistais yra estai ir latviai. Net 60 proc. Estijos gyventojų tiki, kad jų gyvenimas per artimiausius 5 metus pagerės. Vidutiniškai 39 proc. ES šalių gyventojų mano, kad jų gyvenimas tapo geresnis, 35 proc. mano, kad jis nepasikeitė, o 25 proc. teigia, kad pablogėjo.

Remdamasis šiais skaičiais tvirtai manau, kad oficialiai pripažinus krikščioniškąją dimensiją jie gerokai pasikeistų. Į gerąją pusę. Atsirastų daugiau žmonių, kurie patikėtų „Europos projektu“. Patikėtų juo širdimi, bet ne vien tik iš „senosios Europos“ gaunamų lėšų nauda. Pirmiausiai tai padarytų tie, kuriems krikščioniškosios vertybės nėra tuščia sąvoka, o gyvenimo matas.

Juk neverta bėgti nuo to, kas tave patį išaugino… Ar ne, Europa?

„Europos laiku“