Lietuvoje paplitę politiniai skandalai nieko pastaruoju metu nebestebino. Iki šiol visuomenę drebinę skandalėliai vienaip ar kitaip buvo susiję su aiškiai įvardytomis asmenybėmis. Tuo tarpu paskutiniai įvykiai politinę fantasmagoriją pakylėjo į dar neregėtas aukštumas. Politikos Režisierius (arba prodiuserių komanda) pasitelkė beveik visus kinematografijos žanrus, kad sujauktų žmonių protus. Ir nepasakysi, kad jam (jiems) tai nepavyko.

Istorija apie šnipų gyvenimą
Lietuvos saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis paskatino visuomenę atidžiau žvilgtelėti į iki šiol tabu laikytą temą. Valstybės saugumo departamento nesugebėjimas susitvarkyti su šios dienos aktualijomis bado akis. Esant tokiai situacijai Režisieriui nereikia labai stengtis, kad sukurtų puikų „filmą“ apie šnipus: pakanka tik krustelėti pirštą ir agentai jau bėga suimti žurnalisto.
V. Pociūno žūtis išprovokavo galybę VSD klaidų, todėl peršasi mintis, kad ši institucija skirta valstybės diskreditacijai, o ne jos gynybai nuo neprietelių. Kai tokia svarbi valstybės institucija užsiima tik kompromituojančios medžiagos apie įtakingus asmenis rinkimu, saugojimu ir tiražavimu, tai gero nesitikėk. Iš esmės VSD tapo savo paties įkaitu.
Dar viena bėda yra ta, kad iki šiol taip ir nesukurta funkcionali jėgos institucijų priežiūros sistema. Naivu būtų tikėtis, kad šiuo atveju savikontrolės pakanka.
Viskas tampa labai painu, o tai ir yra pagrindinė filmo apie šnipus fabula.

Siaubo filmas
Kiek atidžiau įsižiūrėjus į dabartinės politikos gyvenimą, apima siaubas. Visur veikia tik iliuzinė realybė su politiniais lavonais, jau seniai nebesuvokiančiais, kas yra tikroji demokratija.
Svarbiausioji politinių lavonų vertybė – amžinas valdžios siekis. Dėl valdžios teikiamų galimybių nesibijoma nieko: nei rytinės gaidžio giesmės, nei sidabrinių kulkų, nei kadaginio kuolo širdyje. Vietos savivalda seniai virto į neaiškią jos imitaciją. Partijos yra arba senučiukų sambūriai, arba uždari klubeliai su skambiais pavadinimais, o pilietinė visuomenė iki šiol dar negimė. Keista, tačiau žodžių junginys „pilietinė visuomenė“ tapo nuvalkiotas anksčiau, nei atsirado tai, ką juo vadiname. Teisė tapo fikcija. Net Konstitucija nieko nereiškia. Nemokamas mokslas? Gydymas?
Apie ką jūs čia kalbate, mielieji?
Kaip kiekvienas tikras meistras, Režisierius mano, kad laikai, kai kraujas buvo „siaubiakų“ atitikmuo, seniai praėjo ir virto banalybėmis. Reikia kažko subtilesnio. Pavyzdžiui priešrinkiminio rudens, kada į paviršių pradės kilti visokia bjaurastis.

Komedija
Paskutinė komiško serialo, vadinamo „Darbo partija“, dalis buvo ypač juokinga. Tiesa, pastebėta, kad Režisierius, kurdamas šį filmą, dar pats aiškiai nebuvo nusprendęs, kad kuriama būtent komedija. Perpasakosiu turinį: į suvažiavimą susirenka vadinamoji partija ir klauso savo vadovo pamokslo per telefoną. Balsas sklinda „iš kažkur“. Visų klausytojų veidai rimti. Kai kurie net konspektuoja. Matydamas šį vaizdą kvatojau susiėmęs už pilvo. Pro ašaras…
Argi galima sugalvoti dar ką nors juokingesnio negu tai, kad partijos vadovas slapstosi nuo valstybės, kurioje partija registruota, teisėsaugos? Ir dar daugiau – ši partija veikia Lietuvos politinėje arenoje, daro įtaką įstatymų priėmimui, atstovauja rinkėjams. Lieka tikėtis, kad žiniasklaidos „sukurtas“ Viktoras, žiniasklaidos bus ir „sunaikintas“.
Režisierius toliau derina klausimus su scenarijaus autoriais, ruošia naujas dekoracijas, kostiumus ir planuoja biudžetą. Mes gi kol kas esame tik masinių scenų dalyviai, kuriems priklauso nelabai šviežias, kiek apkramtytas, bet nemokamas maistas ir bilietai į kino teatrą, kur vėl matysime vieno iš trijų aprašytų žanrų filmą.
Kada gi sulauksime šedevro?

„Bernardinai.lt“