Vakarų valstybėse politinės partijos suvokiamos kaip demokratijos pamatas. Šiuo vardu vadinamos bendros ideologijos pagrindu susivienijusių žmonių grupės, kurios siekia atstovauti savo rinkėjus besiremdamos savo ideologijos principais. Tačiau ši tradicinė politinių partijų samprata vis mažiau tinka šiuolaikinei Lietuvos politikai – kai kurių partijų elgesys rodo tik savanaudiškumą ir visuomeninio intereso nepaisymą.
Pastaruoju metu, pablogėjus vadinamosios Darbo partijos reikalams, kyla klausimas, kas gi bus daroma toliau? (Šį klausimą užduodu tarsi iš anksto darydamas prielaidą, kad politinė arena yra politinių technologų kovos laukas) Ar galima tikėtis, kad pagaliau mūsų tautos sąmonė išsivaduos iš pinklių, kurias gudriai spendžia sau naudos ieškantys turtuoliai ir, tikriausiai, tuo besinaudojančios rytų kaimynės spec. tarnybos? Norsir vėl šis klausimas yra gana problemiškas, kadangi nėra aišku kas kuo daugiau naudojasi: spec. tarnybos turtuoliais, ar priešingai.
Taigi kol kas Lietuvoje stebime situaciją, kai rinkėjas atitdavęs balsą praranda bet kokį ryšį su ta partija už kurią balsavo. Jis regi viešųjų ryšių specialistų kurtą ir nuosekliai puosėlėtą viešosios erdvės vaizdą, kuris neturi nieko bendro su tikrovę. Rinkėjas tampa panašus į veidrodžių karalystėje klaidžiojantį ir savo tapatybę dėl to praradusį inkliuzą.
Rinkimų kampanijos metu pateikiamas įvaizdis yra dirbtinis. Jis sukurtas taip, kad būtų patrauklus rinkėjui, kuris balsuoja tam, kad valdžią įgijusi partija galėtų realizuoti ne rinkėjui naudingus, o savo ir savo užsakovų tikslus. Tokiu būdu, išnyksta tikrasis rinkėjo ir partijos ryšys.
Tačiau viltis, kad, ši ydinga karusėlė sustos yra. Procesai, vykstantys Lietuvoje, vienaip ar kitaip susiję su procesais Rusijoje. Paskutiniai politikos autsaiderių veiksmai rodo, kad jie pradėjo blaškytis. Dingo iki šiol jų turėta galia leidusi beveik nekontroliuojamai šokdinti tiek rinkėjus, tiek Seimą.
„Politinė sistema neįsivaizduojama be stipraus centro jėgų stulpo. Jūs galite suvaidinti rimtą vaidmenį, jį formuojant“, – prieš savaitę, sveikindamas naujo pirmininko rinkti susirinkusius Darbo partijos suvažiavimo delegatus, prabilo opozicija pasiskelbusios Naujosios sąjungos vadovas Artūras Paulauskas.
Bandymai kurti ,,centristinį bloką” su darbiečiais yra tas veiksnys, kuris parodys politinės sistemos stipriasias puses. Šį kartą, mano galva, žmonės atskirs pelus nuo grūdų. A. Paulauskas iki šiol kūręs valstybininko įvaizdį, prarado kantrybę ir puolė į darbiečių glėbį. Darbo partija, nebeturėdama kur dėtis, naudojasi tuo politiniu kapitalu, kurį sukaupė A. Paulauskas. Taip kirvis atitinka kotą. Bėda ta, kad kol rinkėjai supranta, kad kirvis yra, tarkim, ne stalo koja, prireikia gana ilgo laiko.
Valstybę stabiliai gali valdyti tik tradicinės vertybinius pamatus turinčios partijos. Tačiau užsitęsusi parlamentinė krizė neleidžia tikėtis, kad pasitikėjimas valdžia ir stabilumas greitai taps politinio gyvenimo norma. Seime dominuojančios Darbo partijos atstovai supranta, kad daugelis iš jų atsidūrė čia pirmą ir paskutinį kartą, tad verta griebti viską kas įmanoma.
Taigi klausimas „Kas pakeis Viktorą?“ kol kas lieka atviras. Į jo vietą pabandžiusiam pretenduoti A. Paulauskui teko nusivilti: iš už jūrų marių (tiksliau per telefoną, iš Maskvos) pasigirdęs V. Uspaskich balsas taip pat oriai sveikino darbiečius ir linkėjo „negauti peilio į nugarą”.
Politinė drama su klasikiniais kriminaliniais padabinimais tęsiasi. Lieka tikėtis, kad kriminalinį slengą partijos suvažiavimuose vartojančių politkų mažės.

“XXI amžius”