„Valstybė ir tauta yra susijusios taip kaip forma ir turinys, indas ir tas, kas tame inde yra, vulgariai sakant, lyg batas ir koja“, – yra pasakęs vienas iš žymių tarpukario Lietuvos veikėjų, kurio biustas puikuojasi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Tegul šie žodžiai būna trumpa įžanga tolesniam komentarui.
Artėjant savivaldos rinkimams galvoju, ką gi reikėtų siūlyti tautiniam rinkėjui, kad galima būtų pasiekti du tikslus: visai nesukompromituoti politikos (ar gali būti blogiau?) ir tuo pat metu, kad savivalda bent šiek tiek taptų tuo, kuo jai ir dera būti – tam tikros teritorijos piliečių savęs valdymu, o ne „trintukų sambūriu”. Visai įmanoma, kad šie du tikslai kartu nepasiekiami, bet pasvajoti juk niekas nedraudžia.
Pirmoji didžiausia šių rinkimų „naujiena” jau tapo lyg grybai po lietaus dygstantys politiniai judėjimai. Jie kelia pagrįstą galvos skausmą užsisėdėjusiems ir toliau savo kabineto langų nematantiems politikams (pirštais nerodysime).
Tie, kurie galutinai nesuaugo su einamomis pareigomis, jau seniai pajuto šį naują vėją ir visai nesikuklina kurti „nuosavus” judėjimus. Artūras Zuokas dėl savo gebėjimo nestovėti vietoje, o Algimantas Matulevičius dėl revanšo siekio politikoje jau lipdo politinius darinius, kurie labai bijo būti pavadinti partijomis. Priežastis paprasta – šis žodis jau tapęs keiksmu.
Tačiau ar tai iš tikrųjų reiškia, kad dėl kai kurių partinių politikų nesugebėjimo dirbti kūrybiškai reikia keisti įstatymus? Manau, kad ne. Nes priežastis paprasta – net jei kursime šiuos sunkiai nusakomus politinius darinius, esmė nesikeis – tai bus tų pačių politikų sutverti judėjimai, kurie nuo partijų skirsis tik pavadinimu. Esmė liks ta pati ir dėl to, kad jie susikūrė, piliečių atstovavimas valdžios struktūrose nepadidės. Priešingai, piliečiai praras dar vieną veiksmingą demokratijos instrumentą, nes vadinamieji judėjimai taps „blogųjų partijų” atitikmeniu.
Ar ne geriau būtų pagalvoti apie partijų pertvarką? Politinė istorija įrodo, kad kuo daugiau partijoje yra idėjos (nepainioti su ideologija), tuo ji patrauklesnė. Konservatoriai idėją turi, tačiau neturi kūrybiškumo su ja kažką padaryti.
Lietuviškasis konservatizmas iki šiol yra neidentifikuota kategorija (ir vargiai ar kada tokia bus, nes tai kūrybinis procesas, o ne nekintanti sąvoka), tačiau iš jo galima išrutulioti gana patrauklią ideologiją. Ypač TS-LKD atveju, kai joje po vienu stogu vietą randa konservatoriai ir krikdemai (kiti tai traktuoja kaip minusą, bet man tai regisi kaip galimybė). Tik viskam reikia talentingo ideologo ir dar talentingesnio vadybininko.
Tautosakoje kartais sakoma – „šlubo vokiečio” jums reik…

Bernardinai.lt