„Valstybė ir tauta yra susijusios taip kaip forma ir turinys, indas ir tas, kas tame inde yra, vulgariai sakant, lyg batas ir koja“, – yra pasakęs vienas iš žymių tarpukario Lietuvos veikėjų, kurio biustas puikuojasi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Tegul šie žodžiai būna trumpa įžanga tolesniam komentarui.
Artėjant savivaldos rinkimams galvoju, ką gi reikėtų siūlyti tautiniam rinkėjui, kad galima būtų pasiekti du tikslus: visai nesukompromituoti politikos (ar gali būti blogiau?) ir tuo pat metu, kad savivalda bent šiek tiek taptų tuo, kuo jai ir dera būti – tam tikros teritorijos piliečių savęs valdymu, o ne „trintukų sambūriu”. Visai įmanoma, kad šie du tikslai kartu nepasiekiami, bet pasvajoti juk niekas nedraudžia.
Pirmoji didžiausia šių rinkimų „naujiena” jau tapo lyg grybai po lietaus dygstantys politiniai judėjimai. Jie kelia pagrįstą galvos skausmą užsisėdėjusiems ir toliau savo kabineto langų nematantiems politikams (pirštais nerodysime).
Tie, kurie galutinai nesuaugo su einamomis pareigomis, jau seniai pajuto šį naują vėją ir visai nesikuklina kurti „nuosavus” judėjimus. Artūras Zuokas dėl savo gebėjimo nestovėti vietoje, o Algimantas Matulevičius dėl revanšo siekio politikoje jau lipdo politinius darinius, kurie labai bijo būti pavadinti partijomis. Priežastis paprasta – šis žodis jau tapęs keiksmu.
Tačiau ar tai iš tikrųjų reiškia, kad dėl kai kurių partinių politikų nesugebėjimo dirbti kūrybiškai reikia keisti įstatymus? Manau, kad ne. Nes priežastis paprasta – net jei kursime šiuos sunkiai nusakomus politinius darinius, esmė nesikeis – tai bus tų pačių politikų sutverti judėjimai, kurie nuo partijų skirsis tik pavadinimu. Esmė liks ta pati ir dėl to, kad jie susikūrė, piliečių atstovavimas valdžios struktūrose nepadidės. Priešingai, piliečiai praras dar vieną veiksmingą demokratijos instrumentą, nes vadinamieji judėjimai taps „blogųjų partijų” atitikmeniu.
Ar ne geriau būtų pagalvoti apie partijų pertvarką? Politinė istorija įrodo, kad kuo daugiau partijoje yra idėjos (nepainioti su ideologija), tuo ji patrauklesnė. Konservatoriai idėją turi, tačiau neturi kūrybiškumo su ja kažką padaryti.
Lietuviškasis konservatizmas iki šiol yra neidentifikuota kategorija (ir vargiai ar kada tokia bus, nes tai kūrybinis procesas, o ne nekintanti sąvoka), tačiau iš jo galima išrutulioti gana patrauklią ideologiją. Ypač TS-LKD atveju, kai joje po vienu stogu vietą randa konservatoriai ir krikdemai (kiti tai traktuoja kaip minusą, bet man tai regisi kaip galimybė). Tik viskam reikia talentingo ideologo ir dar talentingesnio vadybininko.
Tautosakoje kartais sakoma – „šlubo vokiečio” jums reik…

Bernardinai.lt

Birželio 11 d. buvo paskelbtas tyrimas kuriuos atliko bendrovė „Sprinter tyrimai“ internetinio naujienų portalo „DELFI“ užsakymu. Buvo bandoma išsiaiškinti Lietuvos gyventojų santykį su religija. Didžioji gyventojų dalis (80,7 proc.) mano esą katalikais, tačiau tik 4,9 proc. sekmadienį dalyvauja šv. Mišių aukoje. Didžioji dauguma katalikų arba tokiais save laikančių žmonių Bažnyčioje pasirodo per didžiąsias šventes. Labai įdomūs respondentų atsakymai apie tikėjimo esmę sudarančius dalykus. Kas nori – viską ras internete.
Kodėl tai rašau? Todėl, kad iki šiol sunkiai galvoje telpa ta didžiulė „skylė“ tarp to, kuo tu nori būti ir to, kas esi iš tikrųjų. Kadangi esu tvirtai nusteikęs šiame komentare nemoralizuoti, tai pabandysiu išreikšti savo mintis kiek kitu kampu.
Pirmiausiai nekelia abejonių tam tikras viešosios erdvės nusistatymas Bažnyčios atžvilgiu. Atrodo, kad nemažai žiniasklaidos priemonių tiesiog nebeliko vietos kur galima būtų „kurti skandalus“. Pagalvokite patys – kam dabar rūpi kokių nors lietuviškųjų žvaigždučių lovos reikalai? Apskritai kam rūpi „lovos temos“? Sutikite, kai net įrankių reklama kuriama su nuogų merginų atvaizdais, tai visas seksizmas tiesiog praranda savo esmę. Nebetraukia. Panašiai nutiko ir su kriminaliniais reikalais bei su politikų keikimu. Tai tiesiog nebeįdomu, iš to nebeuždirbsi pinigų, tad trūks plyš reikalingos temos, kurios būtų šviežios.
Tokia tema tapo Bažnyčia. Ginkdie, nenoriu pasakyti, kad viskas, kas vyksta įvairiose Lietuvos Bažnyčiose yra tik dora, gera ir neginčijama. Tačiau tokie iš piršto laužti „skandalai“ kaip kad žiniasklaidoje nuskambėję nesusipratimai dėl Aušros Vartų koplyčios laiptų bei durų remonto tik aiškiai parodo norą matyti dramblį ten, kur būta tik musės.
Tęsiant sociologinių tyrimų temą manau, kad panašios tendencijos išliks ir ateityje. Kodėl? Tai ilga istorija, tačiau viena iš priežasčių yra pačių kunigų nenoras nors šiek tiek pakeisti retoriką ir pasinaudoti šiuolaikinio pasaulio teikiamomis minčių, idealų, galiausiai tikėjimo sklaidos technologijomis.

Gerbiami tremtiniai, politiniai kaliniai, laisvės kovų dalyviai ir jų artimieji,

Su gilia pagarba sveikinu kiekvieną iš Jūsų. Jūs esate tam, kad liudytumėte tiesą, kad praeitis jaunosioms kartoms privalo būti pasakojama tų žmonių, kurie patys patyrė smurtą, buvo persekiojami, kurie be teismo buvo grūdami į vagonus ir gabenami iš Tėvynės. Jūs esate garbingiausi Nepriklausomos Lietuvos istorijos teisėjai.

Tačiau Jūsų atmintis – neškainojama vertybė – negali tapti savitiksliu. Ji privalo kurti mūsų valstybės ateitį. Tegul lydi mus visus darna ir supratimas, kad istorinės atminties vertė privalo būti matuojama Lietuvos būsimos gerovės matu