Šiandien vaikštau gerokai nuliūdęs. Geras draugas parodė tokią knygutę, kurioje surašyti kažkokie formalūs Didžiosios Britanijos institucijų reikalavimai darbo saugos ir higienos srityse. „Ir tu?“ – akimis jo paklausiau ir neapsirikau. Taip, jis nusprendė ieškoti prasmingesnio buvimo ne Lietuvoje.

Šis žmogus – tikras auksarankis. Buvo atidaręs baldų įmonę, kelis metus dirbo su šeimos nariais ir, atrodo, visai neprastai sekėsi. Atėjus pirmajai krizės bangai įmonę uždarė, tačiau veiklą toliau tęsė nemokėdamas mokesčių. Nežinau tikrųjų apyvartos apimčių, tačiau žinodamas, kad jis turi bent kelias dukras aš jo neskubu smerkti. Svarstykite patys: kas valstybei geriau – ar bedrabis su parama, ar visus šeimos narius išlaikantis vyras?

„Nebegaliu čia būti… Visai neseniai sužinojau, kad ten, kur dirbu vėl mažins algas, užsakymų mažėja, o dar kaimynystėje apiplėšė keturis butus“, – pasakoja geras prietėlius. Bandžiau įtikinti, kad viskas turi pradėti keistis į gera, tačiau jo argumentai buvo stipresni: „Aš išvykstu ne dėl pinigų. Man jų pakanka. Negaliu būti Lietuvoje dėl nepagarbos ir paniekos iniciatyviam žmogui“.

Nutylėjau… Nes neturiu ką pasakyti prieš. Baisu, kai skaitai išvykusiųjų statistiką, bet apima siaubas, kai išvyksta tavo geras draugas, kuriam, atrodo, ne taip blogai sekėsi.

Neišeina tylėti, kai tokie dalykai dedasi bankų sistemoje. Pradėsiu iš tolo.
Iš karto po Nepriklausomybės atgavimo žmonės buvo naivūs kaip pašto karveliai. Pradėjusi veikti sociologinių tyrimų sistema rodė beprotiškus pasitikėjimo kriterijus žiniasklaida, teismais, bankais ir, aišku savaime, Bažnyčia.
Pirmiausiai pradėjo griūti pasitikėjimas valstybiniu sektoriumi (Seimas ir kita). Nenuostabu, nes iš valdžios pasitraukus idealistinei Sąjūdžio dvasiai ir tokiems pat žmonėms valdžion atėjo tie, kurie ir dabar dantimis laikosi savo kėdžių.
Paskui gana ilgą laiką patys žiniasklaidos atstovai viešai stebėjosi žmonių pasitikėjimu jos atžvilgiu. „Kodėl jie tokie durni?“ – beveik tiesiogiai buvo klausiama laikraščių puslapiuose. Po vieno kito skandalėlio tas pasitikėjimas griuvo.
Tada atėjo teismų eilė. Korumpuoti teisėjai ir prokurorai vis vien išlindo „iš maišo“ ir piliečiai kiek praregėjo. Ne veltui atsirado patarlė, kad brangiausias „advokatas“ yra prokuroras.
Ir štai – bankai. Pirmoji krizės banga apnuogino jų dviveidiškumą. Jei iki to laiko kai kurie vis dar galvojo, kad „Sekundės“ banko afera nebegali pasikartoti europinėje valstybėje, tai jie giliai klydo. Bankai (neišskiriant skandinaviškų, bet pirmiausiai sukurti rusiškais pinigais) yra lygiai tokie pat gobšūs, apgaudinėjantys ir pasirengę numauti paskutines kelnes. Skirtumas tik tas, kad makiažas čia didesnis ir įžvelgti tikrąjį veidą sunkiau.
Paklausite kuo gi pasitikėti mūsų valstybėje? Sunkus klausimas, nes aš pirmiausiai pasitikiu Dievu, paskui kiek mažiau savimi, tada tikiu žmogumi, kuris bus šalia manęs likusią gyvenimo dalį ir tik po to miglotai galima pradėti ieškoti kokių nors pasitikėjimo objektų valstybėje.

„Tyto alba“ leidyklos išleista knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ tapo bestseleriu. Džiaugiuosi dėl to ir nuoširdžiai sveikinu Prezidentą. Pirma, malonu, kad bent vienas žmogus bando keisti susiformavusią „uždaro ratelio“ politikos supratimą. Tai matosi iš niektauzių reakcijos – pasigirdo siūlymai tirti tuos prisiminimus, įvertinti valstybės paslapčių atskleidimo prasme. Kur gi ne – kai tik nors truputį praskleidžiama uždanga iš karto pasipila kaltinimai. Taip malonu tartis su savais, dalintis su savais ir valdyti tik su savais. Tokia lietuviška „rubliovka“ (prašmatnus pamaskvio rajonas kur gyvena Rusijos „elitas“).
Antra, pradedama puiki valstybės vadovų tradicija tokiu būdu netiesiogiai „atsiskaityti“ tautai. Memuarų rašymas yra kiekvieno įtakingo politiko prerogatyva. Žmogus turi tokią teisę. Kita vertus, kito Prezidento prisiminimai apie sovietmetį atsiduoda nemaloniai – tai grynas praeities perkūrimas sau naudinga linkme. Apsaugok, Dieve, nuo kitų tokio stiliaus prisimynimų (nuo žodžio „įminti į…“)
Trečia, knyga iš tikro įdomi ne vien dėl joje pateikiamų skandalingų faktų. Tai neprastai parašytas kūrinys svarbus ne dėl to, kad pasakoja apie Pakso išsidirbinėjimus, bet todėl, kad kaip visuma yra ne grafomanijos, bet kūrybos pavyzdys.
Dar pamaniau, kad Prunskienės memuarai taip pat būtų įdomūs. Kaip ji interpretuotų savo veiksmus Nepriklausomybės priešaušryje? O dabar, atvirai deklaruojant meilę Putinui?
Užtat Landsbergio knygos visai nelaukiu. Ne dėl to, kad nepalaikau, bet dėl to, kad nuspėjama viskas būtų. Tokie prisiminimai – beverčiai.

Dažnai pamąstau, kad esu idiotas. Tiksliau, ne kad esu, bet kad mane tokiu laiko, nors lyg ir baigiau bent porą aukštųjų mokyklų ir šiaip lyg ir esu pakaltinamas. Paskutinis toks atvejis labai aštriai pasireiškė, kai viešumoje (ir Seime) pradėti nagrinėti alkoholio reklamos klausimai.
Pavyzdžiui, šitas straipsnis buvusioje „Komjaunimo tiesoje“.Nuoširdžiai šleikštu perpasakoti šį marazmą, bet simptomatika čia labai įdomi: autorė neriasi iš kailio norėdama juoda pavadinti balta. Pagrindinis jos metodas – žaisti nenuvalkiotais žodeliais. Taip iš trinama pagrindinė straipsnio mintis. Trumpas jų sąrašėlis: pašlemėkas, pupulis, balius, „umom rosiju neponiat“, valdžiažmogiai, nuodai nuo žiurkių ir t.t.
Autorė taip nusvaigsta, kad alkoholiui prilygina vaistinius preparatus, nuodus, koka kolą, traškučius tuo trindama alkoholio žalą. Suprask, kad gėrimo bėda yra ne bėda ir, kaip dainuoja „Hiperbolė“, „labiausiai kenksminga gyventi“.

Kokie jos pasiūlymai?
1.kad žmonės sportuotų reikia leisti reklamuoti alkoholį,
2.kad jie nerytų vaistų reikia leisti reklamuoti alkoholį,
3.kad vyktų renginiai reikia leisti reklamuoti alkoholį,
4.kad stiprėtų NVO reikia leisti reklamuoti alkoholį,
5.kad didėtų tautos dorovingumas reikia leisti reklamuoti alkoholį.

Ar gi tai nėra pasityčiojimas iš skaitytojo? Ar Jums smagu jaustis idiotais?

Artėja žiemos laikas. Neramu. Pirmiausiai dėl to, kad tenka savo dviratį draugą ilgam uždaryti garaže (nors prisiminus p. Lubio netektį kažkaip lyg ir pasiteisinimas randasi). Nenoriu priaugti papildomų kilogramų, bet nenoriu tikėti dėsniu, kad jei nevalgiau visą dieną – tai blogai, bet jei tą dieną „laikiausi dietos“ – vadinasi viskas tvarkoje.

Visa tai yra nesąmonė. Netikiu dietomis. Jos reikalingos tik dėl to, kad visą dieną galvotum apie maistą. Geriausias vaistas – mylimas darbas. Jei sirgdamas, visai sublogęs arba priešingai – priaugęs kelis kilogramus – nueini iki mylimo darbo, vadinasi neužilgo pasveiksi. Mano gyvenime ši taisyklė galioja visu 100 proc.

Ir iš viso, ar Jums neatrodo, kad darboholikai beveik neserga?