Priekabūs lietuvių kalbos žinovai turėtų nerimti: žodis „stingulys“ nėra visai taisyklingas. Tačiau parašęs jį aš specialiai palikau ramybėje – tokia yra slapta manoji užmačia. Politinis gyvenimas vasarą vegetuoja ir tenkinasi viešojo gyvenimo nuotrupomis, detalėmis, epizodais neįgaudamas pakankamos jėgos. Lygiai taip ir mano straipsniai: aplink tvyrant bemaž trisdešimties karščio laipsnių oro temperatūrai sunku susikaupti ir parašyti ką nors „tokio“.
Vegetacija net biologijoje yra vegetacija ir nieko čia nepridėsi.
Kita vertus, artėjantys rinkimai mobilizuoja. Ne tik mane, bet ir tuos, kurie valdžioje vardan valdžios. Vardan „pliusiuko“ mintyse ir piniginėje. Įgaunantys pagreitį politiniai pasikeitimai Kauno politikos padangėje yra geriausias pavyzdys to, kad tie, kurie iš tikro mąsto apie savo politinę ateitį, nesnaudžia (aš čia – jokia ne išimtis).
Galvokime blaiviai. Ar gi galima buvo manyti, kad kada nors tam tikroje vietoje, tam tikru laiku iš visiškos nevilties konservatoriai susidraugaus su „paksininkais“? Su sveiku protu tai neturi nieko bendro nors su politine realybe šis vaizdas nesikerta.
Kas iš to? O gi nieko. Maudžia kažkur širdyje ir tiek…

Liepos pradžioje TS-LKD Kauno skyrių sueiga vykdė kandidatų į miesto tarybą Savivaldos rinkimuose reitingavimą. Reitingavime dalyvavo 103 kandidatai. Per tris rinkimų dienas prie balsavimo urnų atvyko 934 asmenys. Tokia yra oficialioji statistika.
Tačiau pabandykime samprotauti ne vien statistikos rėmuose. Tad keletas pastabų:
1.Perskaičius spaudai išplatintą TS-LKD Kauno skyrių sueigos pranešimą iš karto į akis krinta štai šis sakinys: „Suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad dauguma dabartinių miesto tarybos narių patenka į pirmąjį dvidešimtuką, tačiau jame esama ir naujų veidų.“ Nenustebau jį radęs – visiems seniai aišku, kad buvusiųjų (tiksliau vis dar esančiųjų) miesto tarybos narių noras patekti į ją ir kitai kadencijai yra kai kurių partiečių suprantamas kaip pagrindinis prioritetas. Spręskite patys, ar TS-LKD gali laimėti artėjančiuose rinkimuose kai laikomasi tokios strategijos. Aš turiu savo nuomonę tuo klausimu… O Jūs?
2.Dar vienas sakinys iš pranešimo spaudai: „Beje, tiek Kaune, tiek ir Vilniuje bei Klaipėdoje lyderiai buvo renkami partijos viduje, atsisakius didesnių išlaidų reikalaujančių visų miestiečių apklausų.“ Nesu vadinamųjų „rinkimų viduje“ priešininkas. Jie turi prasmę kai partiečiai vertina demokratinius principus ir visomis išgalėmis priešinasi prastu skoniu ir nepagarba sau atsiduodančiam intrigavimui. Kitaip tariant, „rinkimai viduje“ yra prasmingi tada, kai yra demokratiški. Dalyvavusiųjų reitingavime klausiu: ar pridėję ranką prie širdies galite pasakyti, kad jie buvo būtent tokie?
3.Esu pirmas antrajame dešimtuke (11 numeris sąraše). Šį savo pasiektą rezultatą traktuoju kaip itin didelę partiečių pasitikėjimo išraišką. Kada kai kurių dabartinių miesto tarybos narių vietos sąraše gerokai kuklesnės, manau, visiems reikia daryti tam tikras išvadas. Nes artėja rinkimai kuriuose niekas dėl nieko negali būti užtikrintas. Tad klausiu pats savęs: o tu, Dainiau Varne, ar tvirtai apsisprendei lįsti į šitą… sumaištį? (parašiau ne visai tikslų, bet padorų žodį
Keista būtų manyti, kad sunkmetis ir Kauno valdžios atlikti darbai nekoreguos rinkėjų pasirinkimo ir jie balsuos taip pat kaip praeituose rinkimuose. Štai dėl ko kiekvienas tiek renkamųjų, tiek renkančiųjų pasirinkimas privalo būti labai atsakingas.

Liepos 6-ąją minime Valstybės dieną. Valstybingumo siekis buvo, yra ir bus lietuvių tautos buvimo pagrindas. Kunigaikščio Mindaugo galvą papuošusi karūna įpareigoja mus ir toliau tęsti jo darbą.
Tautiška savimonė, stipri šeima, susitelkusi bendruomenė – tai klestinčios Lietuvos garantas. Už Valstybę mumyse, už mus Valstybėje!

Tie, kam yra tekę ragauti mokslinio marksizmo leninizmo turbūt prisimena gana populiarų teiginį apie „viršūnes“ ir „apačias“. Jo esmė – kai „viršūnės“ nebegali, o „apačios“ nebenori gyventi kaip seniau įvyksta revoliucija. Šis teiginys man atėjo į galvą stebint paskutinius reikalus su visuomeniniais judėjimais (apie tai detaliai esu rašęs Bernardinai.lt savo straipsnyje „Rinkėjo gundymas“).
Kai išgirstu ką nors sakant, kad Lietuvos valdžia ar verslas ar dar kas nors yra nekūrybingi, visada atsakau, kad kūrybos jiems ir nereikia, nes jie yra „gerai prisitaikantys“. Kai „apačios“ sugalvoja kokį nors gerą pilietinį judesį, „viršūnės“ ima ir gudriai susitapatina su juo, įlenda vidun, išsikeroja ir pasisavina.
Keletas pavyzdžių. Tarkim, jau minėti pilietiniai judėjimai (paskutiniais metais). Prasidėję nuo Piliečių Santalkos, kuri bandė tapti vienijančia NVO jėga, jie mutavo į grynai politinius manipuliacinius darinius su zuokais, matulevičiais priešakyje.
Pilietinė akcija „DAROM“ gimė Estijoje ir siekė kilnaus apsitvarkymo tikslo ir ilgalaikės tvakymosi tradicijos įdiegimo piliečių sąmonėje prapuolus šsštadieninėms sovietinėms talkoms. Tačiau ją uzurpavo prekybcentrio „Ozas“ ir TV3 gudruoliai. Reklaminiai koncertai, televizinė pompa ir panašūs reikalai bent man kiek apmaldė norą „eiti su tauta“. Apskritai TV3 yra neprasti socialinių akcijų organizuotojai (kova už Jonines, artėjantis Tautiškos giesmės giedojimas ir t.t.)
Drąsiaus Kedžio byla. Pedofilų sukelta istorija greitai tapo politinių dividentų ieškančių veikėjų interesų centru. Beveik neabejoju, kad šie reikalai dar įsikūnys kokiame nors politiniame projekte. Gerai, kad „viršūnės“ yra tingios ir jiems nemalonu būti su tais, kurie iki šiol budi prie Venckų namų, tačiau vienkartinis išėjimas ant bačkos yra daugelio politikų svajonė.
Pateikiau tik kelis pavyzdžius, kai pilietinės iniciatyvos žlunga ir tampa nepatrauklios ne dėl to, kad jų tikslai yra atgrąsūs, bet dėl to, kad prisitaikėliai aplimpa jų esmę ir viską sugadina. Gamtoje yra tokios keistos prie banginių prisisiurbiančios žuvys, kurios vandenynais keliauja drauge su didžiaisiais žinduoliais nenaudodamos savo pastangų. Jos, kaip ir kitokios rūšies pilietiškos prielipos, man labai nemalonios.
O Tautišką giesmę ir toliau žadu giedoti ne tada, kai televizorius nurodys, o tada kai širdis palieps.

„Valstybė ir tauta yra susijusios taip kaip forma ir turinys, indas ir tas, kas tame inde yra, vulgariai sakant, lyg batas ir koja“, – yra pasakęs vienas iš žymių tarpukario Lietuvos veikėjų, kurio biustas puikuojasi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Tegul šie žodžiai būna trumpa įžanga tolesniam komentarui.
Artėjant savivaldos rinkimams galvoju, ką gi reikėtų siūlyti tautiniam rinkėjui, kad galima būtų pasiekti du tikslus: visai nesukompromituoti politikos (ar gali būti blogiau?) ir tuo pat metu, kad savivalda bent šiek tiek taptų tuo, kuo jai ir dera būti – tam tikros teritorijos piliečių savęs valdymu, o ne „trintukų sambūriu”. Visai įmanoma, kad šie du tikslai kartu nepasiekiami, bet pasvajoti juk niekas nedraudžia.
Pirmoji didžiausia šių rinkimų „naujiena” jau tapo lyg grybai po lietaus dygstantys politiniai judėjimai. Jie kelia pagrįstą galvos skausmą užsisėdėjusiems ir toliau savo kabineto langų nematantiems politikams (pirštais nerodysime).
Tie, kurie galutinai nesuaugo su einamomis pareigomis, jau seniai pajuto šį naują vėją ir visai nesikuklina kurti „nuosavus” judėjimus. Artūras Zuokas dėl savo gebėjimo nestovėti vietoje, o Algimantas Matulevičius dėl revanšo siekio politikoje jau lipdo politinius darinius, kurie labai bijo būti pavadinti partijomis. Priežastis paprasta – šis žodis jau tapęs keiksmu.
Tačiau ar tai iš tikrųjų reiškia, kad dėl kai kurių partinių politikų nesugebėjimo dirbti kūrybiškai reikia keisti įstatymus? Manau, kad ne. Nes priežastis paprasta – net jei kursime šiuos sunkiai nusakomus politinius darinius, esmė nesikeis – tai bus tų pačių politikų sutverti judėjimai, kurie nuo partijų skirsis tik pavadinimu. Esmė liks ta pati ir dėl to, kad jie susikūrė, piliečių atstovavimas valdžios struktūrose nepadidės. Priešingai, piliečiai praras dar vieną veiksmingą demokratijos instrumentą, nes vadinamieji judėjimai taps „blogųjų partijų” atitikmeniu.
Ar ne geriau būtų pagalvoti apie partijų pertvarką? Politinė istorija įrodo, kad kuo daugiau partijoje yra idėjos (nepainioti su ideologija), tuo ji patrauklesnė. Konservatoriai idėją turi, tačiau neturi kūrybiškumo su ja kažką padaryti.
Lietuviškasis konservatizmas iki šiol yra neidentifikuota kategorija (ir vargiai ar kada tokia bus, nes tai kūrybinis procesas, o ne nekintanti sąvoka), tačiau iš jo galima išrutulioti gana patrauklią ideologiją. Ypač TS-LKD atveju, kai joje po vienu stogu vietą randa konservatoriai ir krikdemai (kiti tai traktuoja kaip minusą, bet man tai regisi kaip galimybė). Tik viskam reikia talentingo ideologo ir dar talentingesnio vadybininko.
Tautosakoje kartais sakoma – „šlubo vokiečio” jums reik…

Bernardinai.lt