Su kiekviena Rugsėjo pirmąja vėl užduodu sau klausimą – o tu, Dainiau Varnai, ko išmokai per šiuos metus nuo anos Mokslo ir žinių dienos? Jau keli metai pripažįstu, kad tobulėju. Mokslas ir žinios tam labai padeda.

Štai dėl ko vertinu Rugsėjo pirmąją ne vien kaip mokinių, mokytojų ir kitų mokslo darbuotojų šventę. Ji priklauso mums visiems. Jei tik norime eiti pirmyn, tobulėti, nesustoti ties pasiektais tikslais.

Pasistenkime, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau besimokančių žmonių. Darykime kas tik įmanoma, kad jie turėtų savo nuomonę, o ne pasikliautų populistiniais pažadais. Tiesiog tapkime savimi – save gerbiančiu lietuviu, gimtą miestą mylinčiu žmogumi, atsakingu tėvu ir mama.

Linkiu,. kad atėjus kitai Mokslo ir žinių dienai, kai paklausite savęs ar kažko išmokote per metus, nuoširdžiai atsakytumėte: „Taip, išmokau pats ir išmokiau kitą“.

Parašęs tokį klausimą visada pradedi juoktis pats iš savęs: tiesiog žmonių bendravūvio srityje yra tūkstančiai procesų, kurie gali kokybiškai pagerėti (būti pagerinami) kasdien. Tad prieš pradėdamas rašyti šį komentarą dar kartą suprantu, kad mano deklaruojamas „atskaitos taškas“ kada reikėtų kažką keisti ar pasikeisti, ko gero, yra tik dar viena iš tų tūkstančių praleistų visų mūsų galimybių kurti geresnę visuomenę.
Bet vis dėlto…
Nors nedrąsiai, tačiau skelbiamas ekonomikos atsigavimas įgauna pagreitį. Anksčiau ar vėliau ji (ekonomika) pradės kilti ir tada atsigręžę atgal išvysime praleistą galimybę iš anksto pasirengti su miesto vystymusi susijusiems iššūkiams. Tačiau tada bus vėlu – visi kaip vienas „gamins pinigus“ ir nebus laiko mąstyti apie miesto vystymosi tendencijas darbo, meno, kultūros, nusikalstamumo prevencijos ir kitais aspektais.
Kokios gi problemos spręstinos būtent šiuo metu, kai ekonomika vis dar „tarpinėje būsenoje“? Kai dar turime laiko… Papunkčiui:
1.Šiuo metu yra labai palankus laikas atskiruose rajonuose pasiteisinusią gerą praktiką tinkamai išanalizuoti ir pritaikyti plačiau, paskleisti savivaldos lygmenyje ir sukurti jos pritaikymo vietoje „instrukcijas“. Žodžiu, pats metas mokytis vieniems iš kitų.
2.Darbo rinkos pertrubacijos sunkmečiu (nedarbas, emigracija) ankščiau ar vėliau pasireikš bandymais darbo rinką iškreipti kitu būdu – įsivežti (ne)kvalifikuotus imigrantus iš įvairių valstybių, liberalizuoti imigraciją apskritai ir pan. Prisiminkime kovas tarp verslo ir valstybės ekonominio pakilimo metu, kai verslo subjektai legaliais ir nelegaliais būdais įdarbino imigrantus iš Rytų (Ukraina, Rusija, Kinija ir t.t.) Esu įsitikinęs, kad ši situacija kartosis ir jai reikia ruoštis jau dabar.
3.Nors sunkmetis sietinas su nusikalstamumo didėjimu, tačiau pareigūnai pripažįsta, kad tikėtasi blogesnio. Kaip bebūtų, nusikaltimų pobūdis tiesiogiai priklauso nuo ekonominės situacijos valstybėje. Įveikus neefektyvų policijos struktūrų valdymą reikia pradėti ruoštis artėjantiems iššūkiams nusikalstamumo srityje. Prevencija – tai svarbiausia kryptis kuriai reikia ypatingo dėmesio jau dabar, dar nepasijutus turtėjantiems.
4.Tai labiau esminė pastaba, bet ne problemos įvardijimas: dar neprasidėjus ekonominiam pakilimui bet kuri probleminė sritis turėtų būti nagrinėjama „į gylį“, bet ne „į plotį“. Tiesiog šis laikas tam yra gerokai labiau tinkamas, nei pakilimo metas, kai visi verčiasi per galvas ir pinigų pakanka beveik viskam. Ypač tai reikalinga ir taikytina savivaldos lygmeniui.
Nepaisant to, kad savivalda savo prigimtimi labiau orientuota į konkrečių vietos gyventojų problemų sprendimą, visada dera atminti, kad strateginio mąstymo nebuvimas yra (ir bus) didžiausias kliuvinys atėjus kiek sotesniems laikams.
Dar paprasčiau tariant, šis teiginys galėtų skambėti taip: jei kol kas neturime galimybės nuveikti visus reikalingus darbus, tai turime laiko pagalvoti kaip juos reikės nuveikti atėjus sotesniems laikams.

Iliustracija iš Bernardinai.lt

Ši mintis atėjo pirmiausiai į galvą, kai sužinojau, kad Kaunas įgis tokį prasmingą simbolį. Pagaliau dabartiniame Ramybės parke, atidengtas paminklas žuvusiųjų už Lietuvos laisvę Motinai. Skulptorius Vidmantas Gylikis ir architektai Jonas Januškevičius bei Vytenis Izokaitis sukūrė tikrai išskirtinį meno kūrinį į kurį žiūrėdamas negalėjau atitraukti akių.

Tai retas pavyzdys beveik nebepasitaikančio gebėjimo susitarti kai kalba eina apie mūsų istoriją atspindinčius dalykus. Juk šis paminklas galėjo tapti ne santarvės, o pykčio šaltiniu, bet netapo. Prisiminkime Romui Kalantai skirtą kompoziciją „Aukos laukas“. Ji sukėlė labai daug iki šiol nenutylančių diskusijų. Manau, kad paminklas Partizanų Motinai nebus toks prieštaringai vertinamas.

Priežastis paprasta: jame dera tradicionalizmas ir naujas požiūris į meną. Jie čia sugyvena, nesipyksta. Labai norėčiau, kad kaip ir šis prasmingas simbolis, taip ir visi mūsų tarpusavio santykiai peraugtų į tokią natūralią sutarimo būseną. Ateitis parodys.

Kol kas džiaugiasi širdis. Tikiuosi, kad paminklas taps gyvybe trykštančia susibūrimų vieta. Motinos kentėjo ne dėl pačios kančios, o dėl gyvybės. Dėl mūsų…

Kauno pilis – labai jautri kiekvieno kauniečio širdžiai vieta. Džiugu ir gera matyti, kad ši vieta tvarkoma, apskritai kažkaip malonu, kad ten kažkas vyksta. Vis eidamas pro šalį pažiūriu kas ir kaip daroma…

Kaip bebūtų, tačiau regint vykstančius darbus neapleidžia įspūdis, kad kažkas čia ne taip. Turiu mintyje ne konkrečius architektūrinius sprendimus ar terminus, tačiau bendrą nuotaiką, obalsį žiniasklaidoje ir kauniečių širdyse. Juk atstatoma Pilis, o ne koks skardinis tualetas lipdomas. Pilies atnaujinimo darbai turėjo tapti visų kauniečių vienijimosi, pagarbos savo miesto praeičiai simboliu, tačiau to neįvyko. Kodėl?

Skubu atsiriboti nuo architekto Kęstučio Mikšio projekto vertinimo. Tegul tai daro specialistai, nes pats nesijaučiu pakankamai kompetetingas, kad vertinčiau tai, ko galbūt nesuprantu. Subjektyvi, jokiais argumentais neparemta nuomonė čia visai nereikalinga. Ir šia prasme nepalaikau nei autentiškosios restauracijos šalininkų, nei tų, kurie nori matyti ne pilį, bet jos įvaizdį ar kontūrus. Visi savaip (ne)teisūs.

Tačiau esminis dalykas slypi kitoje vietoje: šis projektas nebuvo tinkamai paruoštas. Tiksliau, jam nebuvo tinkamai pasiruošta. Darbai bene jautriausioje Kauno vietoje pradėti visiškai nepasitarus su pačiais kauniškiais. Projektas išmestas lyg aklai vištai grūdas: imk ir praryk. Neklausk kodėl, neklausk dėl ko, nieko neklausk.

Dėl to matydamas vis aštrėjantį susipriešinimą nesistebiu: kai didis darbas pradėtas taip atmestinai nieko kito ir negalima buvo tikėtis…

Kol kas dar gyvename vasaros nuotaikomis, tačiau po truputį pradedu jausti kaistančią atmosferą. Nors ji nematuojama laipsniais, bet karščio čia netrūksta. Politikai, politiniai karjeristai ir tiesiog suinteresuotieji jau dėlioja būsimų rinkimų į savivaldą scenarijus. Kokie jie bus? Ko galime tikėtis? Apie tai svarstau internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt.

Straipsnio ieškokite čia.