Tūkstančius metų žmonės manė, kad valdžią turi tada, kai gali daryti ką tik nori. Atvedė kokį nusikaltėlį – šmaukšt galvą, vagį atitempė – rimbų, rimbų jam. Ir gerai. Jei užsimanai gali uždrausti barzdas nešioti, šauna galvon – liepi Dovydo žvaigždes vienai tautai ant rūbų dėvėti. Kai norisi daug žmonių regėti liepi kokį Belomoro kanalą kasti ar tiesiog paradą padarai.

Paskui žmonės pagalvojo, kad valdžia, ko gero, ne tam skirta. Jie išmąstė, kad už anekdotą nevalia rūsin mesti, o ilgi plaukai nėra antivalstybiškumo simbolis. Jie pagalvojo, kad net maža mergaitė gali būti dideliu rūpesčiu.
Dar jie sugalvojo kondicionierių, mygtukus prie lovų ligoniams, įvažiavimus invalidams, sumąstė, kad bausti mirtimi yra negerai. Žmonės tobulėjo, prigalvojo daug naudingų dalykų ir tik patys valdžiažmogiai kažkaip liko praeityje. Jie iki šiol mano, kad žmogus yra įstatymui, o ne įstatymas žmogui. Jie galvoja, kad galima atvykti su krūva vyrų ir išsivežti vaiką. Laukiniams būdingus veiksmus jie kažkodėl vadina įstatymo vykdymu ir nesikuklindami kalba apie kažkokią teisinę valstybę.
Paskui, susitikę su ir tais, kurie mano kitaip tūno automobiliuose ir lekia kuo toliau nuo tų, kurie už aukštų sienų vadinami minia, patvoriniais ar tiesiog elektoratu.

Atėjo laikas kalbėti prasmės ir troškimų aspektu. Taip pat atėjo laikas kalbėti, kokių rezultatų laukia žmonės iš prasmių ir troškimų, ir kas svarbiausia mūsų valstybės politikoje . Tikrai, atėjo laikas kalbėti apie politiką ir meilę. (O kada tas laikas buvo praėjęs? – galima savęs paklausti)
Ką reiškia pasakyti, kad, „Aš esu konservatorius-krikdemas?” Ypač ką reiškia, kai pilnas komentaras prasideda „Esu konservatorius-krikdemas, bet valdome ne vieni”
Nors šis komentaras yra nuoroda į konkrečią situaciją, tačiau, atrodo, įdomu iškelti šį klausimą apie meilę ir politiką apskritai.
Protas supranta, tai ne vien valdančiųjų konservatorių-krikdemų ir kitų politinių srovių reikalas. Jis yra bendražmogiškas. Mokslas ir technologijos leidžia svajoti, apie pažangą ir visai nesvarbu šalis ar ideologija – visur pripažįstama, kad kenčiantis turi teisę į pagalbą.
Dabar toks laikmetis, kai politika persmelkia viską. Tad galime pagalvoti, kad dauguma žmonių nori padėti kitiems. Pakalbėkime apie valstybės pastangas koordinuoti pagalbą tiems, kurie turi ją gauti. Vienas iš dabartinės vyriausybės veiklos pastangų epizodas įvyko praėjusią savaitę, kai ką tik buvę kompensuojami vaistai vėžiu sergančiam vaikui staiga tapo nebekompensuojami, o specialistai sako, kad tokie nesklandumai paprastai susiję su techniniais dalykais ir sergantieji be gydymo nepaliekami. Tačiau ar tėvams dėl to ramiau? Ar apskritai tokia situacija gali atsitikti ten kur politikoje yra bent truputis meilės? Kur žmogui eiti ir ieškoti pagalbos?
Visuomenės apklausos rodo, kad gyventojų įtarumas ir nepasitikėjimas valstybe darosi visuotinis. Ir kiekvienas pasakys: „Manau, mažinti valstybės išlaidų nebegalima, nes mano vaikui gali prireikti pagalbos ir atėmus valstybės paramą aš nesugebėsiu jam padėti. Jūs taip pat negalite būti garantuotas, kad jūsų vaikui tos pagalbos neprireiks“.
Tai šauksmas, kurį mes girdėjome daug kartų, per paskutinius metus ir visada atsakymas buvo toks pat: ,,Nėra pinigų“.
Būtų lengva pasakyti, kad politika faktiškai baigiasi, kai širdis verkia. Tačiau aišku, kad politika šioje vietoje baigtis negali. Ji tiesiog keičia politinės kovos taisykles.
Taigi, kaip išspręsti problemą? Juk sunku ginčytis, kad reikia taupyti pinigus. Taip pat sunku ginčytis, kad reikia gelbėti vaiko gyvybę.
Ar valstybė kada surengs viešuosius klausymus dėl planų derinti naudą ir pasėkmes, o žmonės pajus, kad valstybė tikrai gali padėti ir myli juos? Taupyti pinigus yra tikrai gerai, bet jeigu mano vaikui skauda ir jis miršta, tai tikrai netaupysiu jei myliu.
Toliau argumentai nereikalingi, nes tai ne proto, o širdies kalba. Ir visiems kalbantiems apie išlaidų efektyvumą bus pasakyta frazė, „Žmonės, to reikia. Kaip jūs galite pasakyti „ne”?
Sąvokas yra lengva iššifruoti, norus suprasti taip pat. Tačiau gerai pritaikyti juos politinėje realybėje, ne taip lengva ir paprasta.

TAIP, TAIP, TAIP – ir vėl pamatę šį užrašą pasakosite apie tai, kad tai „pijaras“, kad dėl visko kaltas noras įsiteikti rinkėjams, kad apskritai „tas Zuokas gudrus kaip žaltys“. Tokias kalbas girdėdamas turėčiau lyg ir neigti jas.
Bet ar verta?
Pamąstykite patys – kam pykti ant žuvies, kad ji šlapia, o ant žmogaus, kad jis… va toks? Esame gana keisti žmonės, kai susidūrę su realiu noru kažką veikti klimpstame įtarinėjimų liūne. Ta proga paprastai taip norisi paklaust: „Kur tu buvai, kai nešėme šiukšles iš buvusių Lituanikos batų fabriko patalpų?“
Inkštei ir rašei piktus komentarus internete? Piktinaisi valdžia, kad Kaune keliai netvarkyti? Gal tiesiog tupėjai ant sofos ir žiūrėjai televizorių?
Tada ir lik ten, ant savo sofos. TAIP, TAIP, TAIP – lik ir nesijudink. Mes gi dirbsime toliau.

Žaliųjų judėjimas – labai populiarus pasaulyje. Žalieji tradiciškai stiprūs Šiaurės valstybėse, Vokietijoje. Europos Parlamente žalieji sudaro atskirą gana stiprią frakciją. Kitaip tariant, ekologijos, atsinaujinančios energijos problemas plėtojančios politinės jėgos daro nemenką įtaką politikos arenoje.

Lietuvoje iki tam tikro laiko (jei neminėsime pirmaisiais Nepriklausomybės atgavimo metais susikūrusių ekologinių judėjimų) jokių žaliųjų nebuvo. Tiksliau, jie buvo, bet į politiką per daug nesikišo. Tiesiog jie darė nors nedidelius, bet prasmingus darbelius. Situacija radikaliai pakito, kai pakvipo pinigais, o tiksliau, pradėti esmingai spręsti energetikos klausimai.

Štai paskutinis precedentas: saviidentifikacijos beieškantis susivienijimas Žali.lt kreipėsi į Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partiją ir Lietuvos valstiečių liaudininkų ir žaliųjų sąjungą siūlydamas bendromis pastangomis siekti referendumo dėl atominės jėgainės statymo Lietuvoje. Nenoriu prognozuoti, tačiau labai abejoju susitarimo galimybe.

Priežastis paprasta: pirmiausiai tai daroma renkant politinius dividendus, o antra – „referendumininkų“ susivienijimas mažai tikėtinas. Ką jau kalbėti apie visai neseniai atsiradusį balsingą Lietuvos žaliosios politikos institutą. Peržvelgiau šio „instituto“ internetinę svetainę: matomiausioje svetainės vietoje puikuojasi klausimas: „Ar reikia Lietuvai atominės elektrinės?“. Ir niekur nepavyko rasti aiškios nuostatos, kad mes prieš atominę energetiką iš principo! Visur tik apie tai, kad „mes prieš atominę jėgainę Lietuvoje“.

Toks žaliųjų, o veikiau raudonųjų, dviveidiškumas glumina. Visi girdėjome apie Lietuvos pašonėje (50 km) bandomas statyti jėgaines. Jei aš būčiau tikras žaliasis pirmiausiai kryžiumi gulčiau prieš šias statybas, prieš tai, kad Lietuva pirktų elektros energiją iš užsienyje pastatytų atominių jėgainių. Tačiau dabar apie šiuos dalykus visi tyli.

Ir referendumo klausimas – leiskite spėti – bus formuluojamas taip: „Ar jūs sutinkate, kad Lietuvoje būtų statoma atominė elektrinė?“ Tuo tarpu gerokai teisingiau būtų klausti: „Ar jūs prieš atominę energiją iš principo?“ Arba „Ar norėtumėte, kad Lietuva pirktų 50 km nuo valstybės sienos branduoliniu būdu pagamintą elektrą?“

Visa tai mums siūlo tie, kurie kažkodėl save vadina žaliaisiais. Beje, aš pats taip pat esu prieš atominę energetiką, bet reikia skaičiuoti ar vėjas, vanduo, saulė ir šiukšlės mums prigamins pakankamai elektros ir šilumos. Vienintelė išeitis – mažesnis vartojimas, bet patys žinote, kad to nenutiks, nes „blogiau“ gyventi niekas nenori.

Ir pabaigai: Lietuva jau dabar yra branduolinėmis atliekomis apsikrovusi valstybė.

Simbiozė – gyvenimas be meilės. Taip biologiniu terminu galime pavadinti dabartinės valdančiosios koalicijos santykius.
Savo nauja-sena santuoka, ministras pirmininkas ir jo partneris – Algis Čaplikas – pažadėjo gydyti Lietuvą. Precedento neturintis galima sakyti naujo stiliaus konsensuso politikos pavyzdys pažymėtas bendru noru stengtis išlikti valdžioje.
Tikrai, du partijų vadovai, tai ne vienas. Daukanto aikštėje, nusprendė susitaikyti ir surengti savo pirmą bendrą spaudos konferenciją. Nuo šiol, matyt, turėsime priprasti, kad koalicinės vyriausybės tikrąjį veidą pamatysime tik su Prezidentės pagalba.
Algis Čaplikas, kuris ministro portfelį prarado tikrai garbingai, dabar su ministru pirmininku yra susijęs tik tiek, kad informuotų savo rinkėjus apie naują politikos epochą, apie partnerystę, kur partneriai turi užsisakyti susitikimus.Seimo rūmuose, su jo šmaikščiu vadovavimo stiliumi nesusigyvenę ir dažnai agresyviai mainais už humorą atsilyginantys kolegos, tiki, kad yra nepakeičiami politikoje. Čaplikas daug nekalba – jis veikia.
Iššūkiai dabar ateina iš Socialdemokratų ir Darbo partijos, kurios yra opozicijoje po 8 metų valdžioje, ir, galbūt, Lietuvoje pirmoji ir vienintelė Tvarka ir Teisingumas nebuvę vyriausybėje.
Nepaisant Prezidentės pastangų, ministro pirmininko ir jo aplikos familiarumo, nauja-sena koalicija gali turėti trumpą medaus mėnesį. Koalicijos susitarimas diktuoja, kad pateiktas naujas biudžetas bus dar labiau apkarpytas, ragindamas sumažinti viešąsias išlaidas, matyt, daugiausiai per visą Nepriklausomybės istoriją.
Kubilius mano, kad atėjo laikas paimti viską į savo rankas.Tad ar ne todėl Lietuvos žmonės mažiausiai pasitiki valdžios institucijomis Europoje? Jis bus atsakingas už pensijinio amžiaus paspartinimą, o Sodros deficitas vis tiek vienas didžiausių Europoje.
Žinoma, finansinės suirutės euro zonoje ir socialinių neramumų plitimo grėsmės neišvengė ir Lietuva. Krizė yra toli gražu nebaigta ir nedarbas šoko virš 15 procentų. Svarbiausia visą kadenciją vyriausybė sprendė fiskalinio deficito problemas, bet ar buvo kada prisimintas paprastas žmogus?
Lygiai taip pat gerai matome, kad kalbos apie krizės įveikimą buvo gerokai perdėtos ir niekas nėra įsitikinęs,kad 5-metų pakaks išgyventi būsimus audras. Nors valdžia skundžiasi dėl nuėjusiųjų palikimo “baisiausios ekonominės duobės paveldėjimo”, tačiau jau greit kita valdžia keiksnos šitą ir, duok Dieve, dirbs ne savo, Tautos labui…